Sveiki. Šendien sveikinuosi pirmą kartą:) Negalėjau rašyti nes buvau poliklinikoje. Pas šeimos gyditoją. Sergu ;[ O dar atostogos.. Blogai... Na kilo mintis parašyti straipsnelį ne apie stardollą.Parašysiu api Vėlines. Tai tikrai kai kam skaudi tema. Na man nelabai nes mano senelis mires beveik 20 metų. o kitas šieek tiek mažiau. gal kokie 4-3 metai. Na aš juo nelabai pažinojau, o ypač pirmojo. Daug gražių pasakojimų sužinojau iš mamos. Na..
Štai prisipažinsiu nukopijauvau šį straipsnį, kad sužinotumetė tiksliai kas yra ši.. na manau ne šventė.
Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis - štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį. Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė...

Vėlinių prisiminimais
Tu gulėjai keistai, lyg ne savo sušalusiom lūpom
Prie nežemės šviesų, kurių žaismą grąžino sapnai
Aš tada nežinojau, kad motinos einant suklumpa
Ir ilgai dar vaidenos, kad Tu paryčiais sugrįžai
Ten prie lango kampe, kur rymojo Tavasis laukimas
Čia prie slenksčio, kuris pabučiuoja manuosius žingsnius
Aš girdžiu pilkos pelės krebždena – jos vargšės nežino,
Kaip man gera prie lango kartoti maldingus žodžius
Nieko nėra slogiau už jaunystės bevertį klydimą
Už dienas be tavęs, už apkritusius lapais takus
Jau žinau nesulauksiu to dieviškojo sugrįžimo
Tik per Vėlines glausiu savin akmenuotus kapus.
Vėlinių dvasia
Tyla, privertusi tylėti
Tuos, kurie dar čia.
Ir tuos, kurių tarp mūsų nebėra.
Tai Vėlinių dvasia…
Žvakutės tamsoje,
Šiluma, žmonių širdyse
Dabar vėl tyla,
Kai aplinkui sklando Vėlinių dvasia…
Ir nieko nebeliko, nieko…
Keli jausmai, gal ašra veide…
Mes vėl visi kartu, bent mintyse
Kai vis dar aplink Vėlinių dvasia…

Info paimta iš :http://gintawryte.blogas.lt
foto: iį google vaizdai.
tikiuosi nesupyksite.
Jusū Irma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą