Keliaujame su Looklet ' u.

Du derinukai ir pasakojimas. Netempiu kempinės. ( chuckle )
Dangus buvo rožinis. Jis tartum susiliejo su nutapytu paveikslo fonu ir jaučiuosi sėdėdama garsaus dailininko nutapytame paveiksle pavadinimu '' Mergina ant paplūdimio kranto ''. Medžiai tyliai ošė, bet ausyse skambėjo graži medžių muzika, skirta tik man. Niekas negalėjo sugadinti šios akimirkos. Niekas ir niekada. Smėlis tarytum susiliejo su mano šviesia suknele ir aš jaučiuosi tapusi smėliu. Jaučiausi gerbiama ir mylinti. Vėjas ir medžiai pamilo mane.- Ateik su manimi, metas gadinti gražią akimirką,- iš kažkur suskambėjo švelnus balsas. Vieną akimirką pagalvojau, jog vėjas prabilo ir nori mane nešti kuo toliau. Bet ne, jis nesakytų, jog reikės gadinti akimirką. Šiek tiek įtūžusi dėl sutrukdymo atsisukau. Tai buvo jis. Ignas. jis prisėdo šalia manęs, padavė man rankinę ir pasakė:
- Renkis. Prašau, būk gera, renkis.
Rankinėje buvo vien tik juodi drabužiai. Sutrikusi jais apsirengiau ir žiojausi paklausti kas čia dabar? Jis tik pridėjo pirštą prie manųjų ir įsisvyravo tyla.
- Mes laidojam vėją, jo garsus. Mes laidojam smėlį, jo šilumą. Mes laidojam medžius, jo dainas. Mes laidojam paveikslą, nutapytą jo dangų.

Štai ir baigiau. Na, taip, trumpas, bet manau, kad čia labiausiai pavykęs pasakojimas. Toks jausmingas, šiltas ir mielas. Labai tikiuosi sulaukti komentarų. :)